Pagyrimo terminas reiškia teigiamų žodžių apie idėją, daiktą ar asmenį išreiškimo veiksmą. Taigi pagyrimas iš esmės yra švenčiamas gėris kažkame ar kame, norint atskirti kažko vertę ir reikšmę, tai galima pasakyti privačiai ar viešai. Šią apraišką gali naudoti įvairios religijos, norėdamos pasigirti aukščiausia būtybe ir savo dievišku pasirodymu. Taip pat dialektika pagyrimą laiko diskursyviu žanru, kuriuo siekiama pagirti individų ar daiktų dorybes ar savybes.
Religijos kontekste šlovinimas simbolizuoja pasigyrimo Dievu ir jo darbais veiksmus. Krikščionių religijoje pagiriama daugiausia dėkojant Dievui Tėvui ir Jėzui Kristui, todėl tai yra esminė krikščioniškų apeigų dalis. Kita vertus, judaizmas giria Dievą ir jo darbus per visą istoriją. Biblijoje, konkrečiai psalmių knygoje, kuria dalijasi abi religinės doktrinos (krikščionybė ir judaizmas); jie apima eilėraščių ir dainų seriją Jahvės garbei. Žmonės gali pagirti Dievą viduje, kai meldžiasi tyliai, ir išoriškai dainomis ir maldomis.
Psichologija teigia, kad kai kuriems asmenims pagyrimas gali turėti įtakos jų asmenybei, ypač žmonėms, turintiems tokių sąlygų kaip šizofrenija ar autizmas. Daugelis psichologijos srityje iškeltų hipotezių patvirtina, kad pagyrų teikimas ir gavimas gali atnešti nesuskaičiuojamą naudą psichologinei ir fizinei asmenų sveikatai. Teigiami požymiai tiems, kurie turi mažą savigarbą gali padidinti jų darbo įgūdžius bei jų atliekama veikla savo asmeniniame gyvenime, jų pobūdį, jų būdas yra ir kitų aspektų savo gyvenimą pratimą, galima įtakosdažnai už gaunamą pagyrų kiekį. Pasak šią teoriją palaikančių psichologų, žmonėms viena iš pagrindinių motyvacijų, kurias jie turi gyvenime, yra tai, kad jie gali pelnyti kuo daugiau pagyrimų tiek profesiniame, tiek asmeniniame gyvenime.
