Apetitą galime apibrėžti kaip impulsą patenkinti pagrindinį poreikį; kaip ir valgant, tai alkio jausmas. Apetitas taip pat yra emocinis, nes nusiteikęs žmogaus valios polinkis, turintis natūralų polinkį siekti naujų tikslų ir naujų tikslų.
Tai, kas pageidaujama, pateikiama kaip apetiška, tai yra, kaip pageidautina prekė patrauklumui. Potraukis yra aiškiai susijęs su laime, nes mes esame laimingiausi, kai galime įgyvendinti tuos norus, jei jie yra logiški norai ir atitinka žmogaus prigimtį.
Apetitas apskritai verčia žmogų imtis tam tikrų priemonių, kad jis būtų patenkintas. Labai dažnai žmogui kyla apetitas maistui: tai, kas, kasdienine kalba, mes žinome kaip alkį (poreikį valgyti). Kai tiriamasis jaučia apetitą, jis patiria norą valgyti.
Širdies troškimai, apetitas atspindi tą instinktyvų judėjimą, kuris kyla širdyje, nepaisant priežasties. Tačiau norint, kad apetitas būtų tikrai teigiamas žmogui, jis turi būti argumentuotas ir apmąstytas valia. Potraukį dažnai lydi viltis realizuoti tą konkretų potraukį. Priešingu atveju, kilus nevilčiai, noras taip pat pamažu miršta, nes jis praranda savo galimybių perspektyvą žmogaus, mėtančio rankšluosčiu, požiūriu, kad pasiektų tą gėrį.
Tai aiškiai matoma susižavėjimo požiūriu. Noras būti abipusiam yra nepaprastas, nors yra vilties, priešingai, kai atmetama, ši sentimentali situacija sukelia kančias, nusivylimą ir žalą.
Žmogaus požiūriu patogu apmąstyti kintantį norų pobūdį, nes žmogus nuolat tobulėja. Kai kurie norai turi galiojimo laiką, nes yra iliuzijų, kurios ilgainiui praranda jėgą užleisti vietą kitoms naujoms vidinėms motyvacijoms. Norai taip pat keičiasi, nes kai žmogus įgyvendina konkretų tikslą, kurį laiką juo džiaugiasi, tačiau netrukus grįžta ieškoti naujo tikslo palikti savo komforto zoną.
Iliuzijos atgaivina širdį ir nustato konkrečios laimės kursą, kai mes nukreipiame žingsnius link šių motyvacinių iliuzijų.
