Ego arba egocentrizmas yra nesugebėjimas atskirti savęs ir kito. Tiksliau sakant, tai nesugebėjimas atskleisti subjektyvių schemų iš objektyvios tikrovės. Nesugebėjimas suprasti ar perimti kitokios perspektyvos, išskyrus jūsų pačių.
Jeanas Piaget teigė, kad maži vaikai yra susitelkę į save. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jie yra egoistai, tačiau jie dar neturi pakankamai protinių sugebėjimų suprasti kitus žmones, kurių nuomonė ir įsitikinimai gali skirtis dėl jų pačių. Piaget atliko egocentriškumo tyrimą, vadinamą kalnų tyrimu. Jis pastatė vaikus prie paprasto pjūklogipso ir paprašė iš keturių portretų pasirinkti viziją, kurią jis, Piaget, pamatys. Jaunesni vaikai pasirinko savo portretą, į kurį žiūrėjo. Tačiau šis tyrimas buvo kritikuojamas pateisinant, kad tai yra tiesiog vaikų erdvinės vizijos, o ne egocentriškumo žinios. Vėlesnis tyrimas, kuriame dalyvavo policijos lėlės, parodė, kad maži vaikai galėjo teisingai pasakyti, ką matė pašnekovas. Reikia manyti, kad Piaget pervertino vaikų savęs orientavimo lygį.
Nors susitelkimas į save ir narcisizmas atrodo panašūs, jie nėra vienodi. Egocentriškas žmogus tiki, kad jie yra dėmesio centre, kaip ir narcizas, tačiau negauna malonumo dėl savo susižavėjimo. Tiek egoistai, tiek narcizai yra žmonės, kurių ego didelę įtaką daro kitų pritarimas, o egocentristams tai gali būti netiesa.
Nors į save orientuotas elgesys yra ne toks ryškus suaugus, tačiau kai kurių formų savitumas egzistuoja suaugus, rodo, kad įveikimas į save gali būti viso gyvenimo raida, kuri niekada nėra baigta. Atrodo, kad suaugusieji yra mažiau susikoncentravę nei vaikai, nes juos ištaisyti greičiau iš pradžių į save, nei vaikus, ne todėl, kad jie rečiau persiima į save.
Todėl susitelkimas į save sutinkamas visą gyvenimą: ankstyvoje vaikystėje, paauglystėje ir suaugus. Tai prisideda prie žmogaus pažintinio vystymosi, padėdama vaikams plėtoti proto teoriją ir savo tapatybės formavimąsi.
