Asmens tapatybė yra asmens suvokimas apie save; tai esamos sąmonė. Tai yra visą gyvenimą įgyjama duomenų serija, galinti formuoti elgesio ir asmenybės modelį. Jo vystymasis prasideda tada, kai vaikas, jau žinodamas apie kitų ir savo buvimą pasaulyje, žingsnis po žingsnio apdoroja vaidmenį, kurį jis atstovauja visuomenei.
Didžiojoje pasaulio dalyje manoma, kad kūdikiai turėtų likti tokioje aplinkoje, kurioje nėra amoralių veiksmų ar svarbių trūkumų, nes tai trukdytų vystytis piliečiui, galinčiam pakenkti kitiems ir sau. Kaip jis atrodo, žvelgiant iš intymios perspektyvos, individas, ko gero, yra vienas iš svarbiausių asmenybės elementų. Tai labai svarbus socialinės integracijos įgūdis, nes be jo buvimo žmogus nesusitapatintų su tam tikru skoniu ar elgesiu, smulkmenomis, apibrėžiančiomis, ar jam pavyksta prisijungti prie grupės. Nuo vaikystės stebimos ideologijos kartu su aplinka bendradarbiauja įtvirtindamos viziją, pagal kurią bus vertinamas pasaulis.
Be asmeninio dėmesio, priklausymas bendruomenei ir sutikimas su jos išpažįstamomis idėjomis gali reikšti stiprią įtaką tapatybei. Tautybė, kalba, socialinė gentis ar tradicijos daro didelę įtaką elgesiui, nes nuolat perduodama, kaip žmogus jiems priklauso. Panašiai vardas ir amžius padeda formuoti individualumo jausmą.
