Judėjimo momentas arba kiekis yra terminas, kilęs iš lotynų kalbos ir išverstas į ispanų kalbą reiškia „judėjimas“. Tai fizikoje vartojamas žodis, apibrėžiantis sandaugą tarp kūno masės ir greičio. „Momentum“ yra susietas su objekto masės kiekiu ir jo judėjimo greičiu.
Atsižvelgiant į tai, kad judėjimas yra perduodamas, galima sakyti, kad asmuo gali perduoti judėjimą ar impulsą daiktui.
Šį žodį fizikas Isaacas Newtonas vartojo judančiam kūnui nurodyti. Niutonas naudojama lotynų, nes senovėje, klasės buvo mokoma, kad kalba visose tautose Europoje.
Niutonas norėjo suprasti, kaip kūnai įveikia inerciją, kad pasiektų pagreitį. Štai kodėl jis sukuria tris judėjimo dėsnius: pirmasis dėsnis teigia, kad judantis objektas lieka tame pačiame kelyje pastoviu greičiu, nebent įsikiša išorinė jėga.
Šis įstatymas atspindi Galileo Galilei pasiūlytą inercijos principą: „judantis objektas važiuos ta pačia kryptimi pastoviu greičiu, nebent jis bus nutrauktas“. Tai reiškia, kad kūnas, judėdamas ar ramybės būsenoje, laikysis pastovaus modelio, palaikydamas bet kokius jo greičio pokyčius, kol pasirodys tam tikra energija, kuri įsiterpia į minėtų pokyčių impulsą.
Antrasis Niutono dėsnis teigia, kad judėjimo modifikacija yra tiesiogiai susijusi su išorinės jėgos dimensija. Šiuo atveju parodomas tiesioginis ryšys tarp kūnų ir elementų, kurie sudaro visatą, kurie yra labai svarbūs aspektai, nes jie daro įtaką impulsui.
Galiausiai trečiasis Niutono dėsnis teigia, kad kiekvienam veiksmui taikoma vienoda ir priešinga reakcija. Šiame įstatyme Niutonas parodo, kad veiksmai ir reakcijos yra būdingi ir kad kūnai turi tiek pasipriešinimo, kiek yra būtina norint įveikti gautą impulsą.
Šiuo metu terminas impulsas yra žinomas kaip judėjimas arba tiesinis impulsas, kurio fizinę išraišką simbolizuoja p, o jo formulė yra: p = m * v.
Kur:
m = masė.
v = greitis.
