Judėjimas yra judėjimo ar judėjimo veiksmas ir poveikis. Fizikoje tai laikoma padėties pasikeitimu, kurį kūnas ar objektas patiria atskaitos taško atžvilgiu per tam tikrą laiką.
Judantys kūnai ar daiktai vadinami mobiliaisiais. Jei objektas laikui bėgant nekinta, atsižvelgiant į tam tikrą atskaitos tašką, sakome, kad objektas yra ramybės būsenoje.
Pavyzdžiui, autobusas yra judantis kūnas, tuo tarpu bet koks juo važiuojantis objektas ar asmuo gali būti laikomas ramybės būsenoje tiek paties autobuso, tiek kitų daiktų ir juo keliaujančių žmonių atžvilgiu.
Kiekviename judesyje yra šie elementai: judantis mobilusis ar kūnas, judančio trajektorija ar kelias, nuvažiuota erdvė ar atstumas ir laikas, kurį mobilusis praleidžia keliaudamas per erdvę.
Pagal trajektoriją judėjimas gali būti tiesinis (kelyje judantis automobilis) ir kreivas. Pastarasis gali būti apskritas (laikrodžio adatos galas, kompaso laidas), parabolinis (krepšinio kamuolio judėjimas, fontanas su vandens srove) ir elipsės formos (aplink Saulę esančios planetos, elektronai aplink atomo branduolį).
Yra ir kitų judesių rūšių, tokių kaip svyravimas (laikrodžio švytuoklė, trapecijos ar sūpuoklės) ir banga (judėjimas, kai įmetama akmenį į šulinį arba įdedama pirštas į vandens indą).
Muzikos srityje judėjimas yra terminas, vartojamas apibūdinti plačios, paprastai instrumentinio pobūdžio, kompozicijos (pvz., Simfonijos, sonatos ar siuitos) dalis. Muzikinis judėjimas taip pat suprantamas kaip muzikinis stilius.
Medicinoje tai reiškia kūno judesį, tai gali būti savanoriškas judėjimas, jis atsiranda tik tada, kai norisi (bėgimas, šokinėjimas, daikto paėmimas ir kt.) Ir nevalingas judėjimas, jis įvyksta nesugebant jo suvaldyti (širdies plakimas, mirksėti ir pan.).
Kitas judėjimo apibrėžimas yra tam tikro laiko meninių, ideologinių ar kultūrinių apraiškų rinkinys. Pavyzdžiui: graikų-romėnų judėjimas, baroko judėjimas, renesanso judėjimas ir kt.
