Senovės Graikijoje tapyba yra šiek tiek sudėtinga graikų meno specialybė analizės požiūriu, nes jai trūksta išteklių. Išsaugota nedaug tokio pobūdžio graikų meno ženklų, tarp kurių yra keletas medžio gabalų, akmens plokščių ir kt. Štai kodėl norint atvirai studijuoti graikų tapybą, reikia pereiti tiesiai prie tapybos ant keramikos, nes iš jos yra daugybė kūrinių.
Senovės Graikijoje tapyba dažnai buvo naudojama bet kokių struktūrų, tiek civilinių, tiek religinių, tiek laidotuvių dekoravimui. Tuo pačiu būdu buvo nupiešti ir drabužiai bei plaukai, kuriuos pristatė skulptūros.
Pasak istorijos žinovų, tuo metu vertę turėję paveikslai buvo tie, kurie buvo pagaminti laive, tačiau dėl to, kad medis yra medžiaga, kuri laikui bėgant susidėvi, šiuo metu darbų nėra. Šioje tyrinėjamoje medžiagoje buvo išsaugota tik proginė laidotuvių lentelė, rasta Egipte ir kuri vertinama kaip graikų-romėnų tapybos tradicijos pratęsimas.
Graikijos tapybos kilmė tebėra susijusi su geometrinėmis figūromis ir ją giliai paveikė Sirijos ir Egipto menas. Net ir tada, kai tapyboje buvo išsaugotas piešimo ir linijos dominavimas, taip pat buvo sukurta tapatybė ir jos savybės.
Tarp graikų tapyboje daugiausia naudotų pagrindų galime išskirti: sienas, medines plokštes ir marmurines plokštes. Tačiau daugiausia buvo naudojama medinė lenta.
Kalbant apie spalvų gamą, kurią graikų menininkai dažnai pasirinko, tai yra geltona, balta, mėlyna, raudona, juoda, violetinė, žalia ir ruda.
Graikų tapytojai išsiskyrė savo darbuose išreikšdami figūras iš mitologinių scenų, istorinių mūšių ir legendų. Portretas, šaržas ir motyvai, orientuoti į gamtą, vystėsi ir laikui bėgant jiems pavyko įgyti daug reikšmės. Lygiai taip pat buvo tapomos ir to meto asmenų kasdieninės situacijos.
