Visuotinė rinkimų teisė yra tvirtas demokratinės valstybės, kurioje nustatomas „vienas žmogus ir vienas balsas“, pagrindas. Tai daro prielaidą maksimaliai išplėsti rinkimų organą, kad aktyvus rinkėjas sutaptų su viešosios teisės pajėgumais.
Visuotinė rinkimų teisė buvo pradėta pripažinti Prancūzijoje po 1848 m. Revoliucijos, apibendrinta žemyninėje Europoje XIX a. Antrojoje pusėje, nors Austrijoje, Italijoje ar Anglijoje ji nebuvo pasiekta iki 20 amžiaus pradžios. Tačiau, kai kalbama šiais terminais, jis sudaromas iš visuotinės vyrų rinkimų teisės, nes iki pat XX a., Pavyzdžiui, Ispanijoje iki 1931 m., Visuotinė rinkimų teisė nebuvo pasiekta neskiriant lyties.
Demokratija yra sistema, kurioje piliečiai renka savo atstovus. O visuotinė rinkimų teisė yra pagrindinis piliečių dalyvavimo mechanizmas. Tai susideda iš teisės balsuoti rinkimuose. Šiuo metu demokratinėse šalyse yra visuotinė rinkimų teisė standartizuotai ir ji taikoma visiems vyresniems nei 18 metų gyventojams. Tai yra bendra taisyklė, nors kiekvienoje tautoje yra skirtumų. Pavyzdžiui, pilnametis ir teisė balsuoti įgyvendinami po 15 metų Irane ir 21-erių Dramblio Kaulo Krante.
Balsuojant nuo pilnametystės taip pat yra keletas teisinių apribojimų: ar neturite teistumo, ar nesate užsienietis, ar neturite psichinės sveikatos problemų. Todėl yra taisyklė (visi suaugę šalies piliečiai per savo balsą gali nuspręsti, kas bus jų atstovai) ir keletas išimčių bei apribojimų, kuriuos kiekviena valstybė nurodo savo rinkimų įstatymuose.
Nors laikoma demokratijos pasiekimu ir būtinu bet kurioje šiuolaikinėje politinėje sistemoje, per visą XIX – XX a. Istoriją ir net šiandien visuotinė rinkimų teisė turi išimčių, kurios skirtingai traktuoja šalį. Teisės balsuoti apribojimai visuotinėje rinkimų teisėje sistemoje paprastai yra susiję su dviem klausimais: užsieniečio statusu, galimybės laisvai spręsti nebuvimu ar apribojimu dėl amžiaus, psichinės sveikatos ar tinkamo paklusnumo situacijų. kaip yra kariuomenės ar asmenų, kuriems teisiškai atimta laisvė, atveju.
