Pinigų kiekio teorija rodo, kad pinigų pasiūla ir kainų lygis ekonomikoje yra tiesiogiai proporcingi vienas kitam. Pasikeitus pinigų pasiūlai, proporcingai pasikeičia kainų lygis ir atvirkščiai.
Jis remiamas ir apskaičiuojamas naudojant Fišerio lygtį pinigų kiekio teorijoje.
M * V = P * T
Kur
M = pinigų pasiūla
V = pinigų greitis
P = kainų lygis
T = operacijų apimtis
Teorijai pritaria dauguma ekonomistų per se. Tačiau Keyneso ekonomistai ir Pinigų ekonomikos mokyklos ekonomistai kritikavo šią teoriją.
Pasak jų, teorija žlunga trumpuoju laikotarpiu, kai kainos yra lipnios. Be to, buvo įrodyta, kad pinigų greitis laikui bėgant nelieka pastovus. Nepaisant viso to, teorija yra labai gerbiama ir plačiai naudojama infliacijos kontrolei rinkoje.
Pinigų kiekio teorijos (QTM) koncepcija prasidėjo XVI a. Kadangi aukso ir sidabro įplaukos iš Amerikos į Europą buvo kaldinamos monetomis, infliacija padidėjo. Tai paskatino ekonomistą Henry Thorntoną 1802 m. Manyti, kad daugiau pinigų prilygsta didesnei infliacijai ir kad pinigų pasiūlos padidėjimas nebūtinai reiškia ekonominės produkcijos padidėjimą. Čia mes apžvelgsime prielaidas ir skaičiavimus, kuriais grindžiamas TQD, taip pat jo ryšį su monetarizmu ir teorijos užginčijimo būdus.
TQD, trumpai tariant
Pinigų kiekio teorija rodo, kad tarp pinigų kiekio ekonomikoje ir parduodamų prekių bei paslaugų kainų lygio yra tiesioginis ryšys. Pagal TQD, jei pinigų suma ekonomikoje padvigubėja, kainų lygis taip pat padvigubėja, o tai sukelia infliaciją (procentinė norma, kuria esant ekonomika didina kainų lygį). Todėl vartotojas už prekę ar paslaugą sumoka dvigubai tiek pat.
Kitas būdas suprasti šią teoriją yra pripažinti, kad pinigai yra kaip ir visos kitos prekės: padidėjus jų pasiūlai, sumažėja ribinė vertė (valiutos vieneto perkamoji galia). Taigi padidėjus pinigų pasiūlai kyla kainos (infliacija), nes jos kompensuoja ribinės pinigų vertės sumažėjimą.
