Šis žodis teisiškai vartojamas kalbant apie bet kokią klaidą ar klaidą, padarytą dėl neatsargumo ar nežinojimo, taip pat galima sakyti, kad klaida yra padaryta klaida, peržengianti visuomenės moralines ar religines normas. Teismo lygmeniu klaida laikoma nusikaltimu, dėl kurio gali būti skiriama sankcija. Baudžiamosios teisės atžvilgiu šis terminas laikomas pažeidimu, kurį sudaro elgesys, prieštaraujantis tam tikroms jau įtvirtintoms normoms, ir kuris gali pakenkti bet kokiai teisinei gėrybei, tačiau vis dėlto tai nėra vertintina kaip nusikalstamumas, nes jo pasekmės nėra pakankamos.
Kad asmuo būtų apkaltintas klaida, būtina, kad jis pirmiausia atitiktų tam tikras sąlygas: tipiškas, neteisėtas ir kaltas. Atlikus teisinę procedūrą, įstatymas nustato, ar įvykio rimtumas yra pakankamai didelis, kad jį būtų galima laikyti nusikaltimu. Jei fakto pasekmės nėra rimtos, paskirta bausmė, kurią reikia atlikti, be abejo, tai turi būti mažesnė bausmė už tai, kad ji nelaikoma nusikaltimu, tačiau kaltas asmuo vis tiek turi sumokėti, šiuo atveju jis yra teisiamas ne bausti laisvės atėmimu, o taikyti sankcijas, kurios didina sąmoningumą, pavyzdžiui, vykdyti bendruomenės veiklą.
Į religinę sferą, kai asmuo daro nuodėmę, iš nežinojimo, jis vis dar yra nekaltas. Biblijoje „Levitical“ knygoje sakoma: „Jei kiekviena Izraelio kongregacija daro klaidą, o susirinkimas to nepastebi ir jie daro bet ką, ko Viešpats įsakė nedaryti, taip padarydami kaltę“.
