Mes sakome, kad žmogus tupi, kai jis lieka paslėptas ar paslėptas ketindamas ką nors nustebinti. Žinoma, tupintis žmogus yra tokioje situacijoje, nes jis nori užkirsti kelią kam nors jį pamatyti ar bandyti atlikti kokį nors nusikalstamą veiksmą, pavyzdžiui, apiplėšimą ar užpuolimą.
Šis terminas reiškia netikėtumo faktorių. Gyvūnų pasaulyje plėšrūnai ieško savo grobio, kad galėtų šerti, ir tam jie turi įgyvendinti veiksmingą strategiją. Plėšrūnas ne tiesiogiai puola savo grobį, o tinkamai slepiasi, tai yra lieka pusiau paslėptas ir tupintis, kol randa idealią galimybę atlikti paskutinę ataką. Naudokite netikėtumo faktorių.
Ši strategija vykdoma instinkto įsikišimu, tai yra natūralus mechanizmas, leidžiantis išlikti rūšiai. Elgesio požiūriu, gyvūnai lieka susikūprinę įvairiais būdais: per savo kūno maskuotę, paslėpti naktį, kad jų nepamatytų grobis, arba imituojant natūralią aplinką. Galėtume sakyti, kad skirtingi gyvūnų tupėjimo būdai leidžia jiems nustebinti grobį tinkamu laiku.
Žmonės turi instinktus, tačiau jie yra mažiau lemiami nei gyvūnai. Todėl mes turime išgyvenimo instinktą, kaip ir bet kuri kita gyva būtybė, tačiau mes galime prieštarauti šiam instinktui dėl savo asmeninių įsitikinimų.
Žmonės veikia efektyviai dėl mūsų intelekto, o ne dėl instinktų įsikišimo. Nepaisant žmonių ir gyvūnų skirtumų, mes taip pat griebiamės netikėtumo faktoriaus situacijose, kai yra tam tikras pavojus. Jei vagis nori, kad tavęs nepagautų, jis turi savotiškai maskuotis, nes kitiems jį pamatyti yra pavojinga. Pagal savo strategiją vagis kažkur tupi ir, kaip gyvūnai, slepiasi tol, kol ateina laikas atlikti jo nusikalstamą veiką.
Per srityje kultūros, mes rasti įvairių kūrinių, kurie naudoja terminą jų pavadinimai. Tai pasakytina apie OC Tavino knygą „ Tupintis žmogus “ arba romaną „Laukinis arklys, tupintis po virykle“. Šis paskutinis knyga yra darbas iš autoriaus Christophas Hein.
