Žodis asketizmas yra terminas kilęs iš graikų kalbos "askesis", kuris reiškia "praktika ar vykdyti. " Tai žodis, kuris senovėje buvo naudojamas Graikijos sportininkų fiziniams pratimams apibūdinti; Tačiau ši samprata buvo pritaikyta dvasinei plotmei, išlikus kaip filosofija, siūlanti naudotis dvasine asmens dalimi.
Bendrinėje kalboje asketizmas siejamas su griežtumu ir šia prasme asketas yra tas, kuris atsisako bet kokio materialinio turėjimo, sutelkdamas dėmesį tik į dvasinį.
Tie filosofai, kurie sutiko su šia doktrina, suprato, kad žmogus yra jautri būtybė, kuri nėra atleista nuo kančios, todėl ir tam, kad tai per daug jo nepaveiktų, būtina, kad žmogus mankštintųsi. protiškai ir sukurkite įpročius, kurie sustiprintų jūsų charakterį.
Ciniški filosofai gyveno su tam tikru asketizmu, nes jie naudojo tik tai, kas būtina išgyventi, be to, kad jie priklausė nuo savęs, gyvenimo tikslas buvo nepriklausomas nuo niekieno ir niekam nebuvo pavaldus.
Ši filosofija siejama su religija. Šios doktrinos šalininkai teigė, kad atmesdama materialius malonumus, jo dvasia sugebėjo apsivalyti. Štai kodėl jų gyvenimas buvo kupinas blaivybės ir vadovavosi griežtomis etikos gairėmis.
Nepaisant to, kad asketizmas (laikui bėgant) buvo laikomas nepriklausoma, ilgainiui laikėsi tam tikrų religijų, tokių kaip islamas, krikščionybė ir budizmas, kur šios sistemos pasekėjai griebėsi šio gyvenimo būdo, norėdami sukurti ryšį. daug stipresnis su Dievu.
Krikščionių religijoje daugelis religinių bendruomenių tolydavosi nuo miestų, kad galėtų gyventi asketiškai, gyvenant kaimo ar dykumos rajonuose; Tai jie padarė turėdami tikslą atsidėti tik meditacijai ir maldai, neįtraukdami žemiškų dalykų. Kai kurie krikščionys, pasirinkę asketišką gyvenimą, buvo San Antonio Abadas, Pablo de Tebasas, be kitų.
Budizmo pagrindinis principas yra kančios atspindys, kol pasiekiama laisvė nuo jos, vykdant „nirvaną“. Norint tai pasiekti, būtina pabrėžti tam tikras praktikas, tokias kaip abejingumas ir meditacija.
