Keltai buvo indoeuropiečių kilmės tautų grupė, kuri senovėje buvo įsikūrusi tam tikrose Europos vietovėse. Keltai gyveno regionuose, kurie šiandien yra tokių šalių kaip Airija, Škotija, Anglija, Portugalija, Šveicarija, Ispanija, Italija ir kt. Manoma, kad bronzos amžiuje Austrijoje atsirado pirmosios keltų grupės.
Šie miestai pasižymėjo stipria ginklų raida ir nuostabiu darbu su metalais. Keltai dažniausiai gyveno susibūrę į gentis ir ten, kur šeimoms vadovavo tėvas. Tai reiškia, kad keltai veikė pagal patriarchalinę ir hierarchinę struktūrą, tas pats įvyko ir politiniu bei socialiniu aspektu.
Vienas iš būdingų keltų aspektų buvo jų sukurtas kalbų rinkinys, kurį vėliau britai supaprastino. To pavyzdys yra gėjų kalba, vis dar galiojanti tam tikruose Velso, Airijos ar Škotijos kaimo miestuose. Ši tarmė taip pat yra indoeuropiečių kalba, nors ji paprastai labai skiriasi nuo kitų šiandien vartojamų kalbų.
Graikų ir romėnų rašytojai keltus apibūdino kaip arogantiškus ir siautėjusius, jie mėgo muštis, ypač per savo organizuojamas šventes. Šventės buvo renginiai, reprezentuojantys keltų didikų gyvenimą. Jie dažnai rengė puotas, norėdami švęsti pergales mūšiuose. Šiuose įvykiuose keltų kariai gyrėsi savo išnaudojimais.
Keltai gyveno namuose, pastatytuose iš medinių stulpų, šakelių ir austų vytelių, padengtų šiaudais.
Kalbant apie jų religiją, dar nėra tiksliai žinoma, kas tai buvo, tačiau apeigas ar ritualus atliko druidas, kuris buvo savotiškas kunigas. Kitas svarbus šių miestų aspektas buvo jų muzika, pasireiškusi įvairiomis tradicinėmis tautosakos apraiškomis. Šiam tipiškam muzikos ritmui išreikšti buvo naudojami tokie instrumentai kaip smuikas, dūdos, bombarda, airių fleita ir bodranas.
Keltų menas išsiskiria savo simbolika ir pomėgiu geometrijai, sukuria tvarkingo chaoso jausmą, su painiomis, bet simetriškomis formomis. Tai nepaiso natūralumo, tačiau supaprastina tai, kas užfiksuota, tolstant nuo absoliutaus realizmo.
Kaip pastebėta, nėra jokių abejonių, kad keltų kultūra yra viena fantastiškiausių vakarų kultūrų. Jos šaknys vis dar išlieka stiprios prieš kitų kultūrų vystymąsi.
