Agresyvus bendravimas pagrįstas įvertinimu, kad mūsų idėjos ir norai yra aukščiau kitų. Tokiu būdu agresyvią kalbą vartojantys žmonės ginasi impozantiškai, net jei tai reiškia pažeisti etikos standartus ir kitų teises. Agresyviai bendraujantys žmonės atsižvelgia tik į savo teises ir neatsižvelgia į kitų jausmus, o tai kenkia bendravimui.
Žodinis ir neverbalinis piktnaudžiavimas yra hitų rūšis, kuri iš pradžių nepalieka fizinio pėdsako, tačiau yra skausmingesnė ir sunkiau pasveikstama. Auka neturi nieko apčiuopiamo, dėl ko išpuolis (hematoma) būtų akivaizdus, tai palengvina neigimo-painiavos žaidimą.
Tai yra kontrolės instrumentas, įgyjantis valdžią kitam asmeniui. Porose gali keistis aukos ir smurtautojo vaidmenimis. Bet tai gali atsitikti stereotipiškai.
Agresyvus bendravimas paprastai kyla dėl prieš daugelį metų įvykdytos gilios agresijos, kurią sukėlė tėvų ar reikšmingi asmenys. Ši agresija sukėlė pyktį prieš agresorius ir prieš jį patį; Pyktis, kuris tada perduodamas tik partneriui, kurį agresorius naudoja kaip šiukšliadėžę.
Jo poveikis yra kokybinis; agresijos laipsnį gali apibrėžti tik aukos kančios. Tai paprastai yra privatu, dažnai tai girdi tik auka, ypač pradžioje, nes agresorius to ieško.
Šis bendravimo stilius rodo emocinį trūkumą tų, kurie turi išmokti, kad kalbėjimasis su kitu asmeniu apima ne tik asmeninių, bet ir kitų interesų laikymąsi.
Yra agresyvaus bendravimo formų, kurios taip pat gali būti dažnos kasdieniame dialoge: skundai, asmeniniai priekaištai, emocinis šantažas ar manipuliavimas yra aiškus to pavyzdys.
Agresyvus bendravimo stilius priešinamas pasyviam stiliui, kuris parodo to asmens, kuris bendravime prisiima antrinį vaidmenį, vaidmenį. Nei vienas iš šių bendravimo stilių nėra tinkamas, nes idealas yra pasiekti tvirtumo pusiausvyrą.
Šiuo metu vyksta mokymo kursai komunikacijos klausimais, kurių metu studentas įgyja reikiamų priemonių išmokti taisyklingai reikštis, atkreipdamas dėmesį ne tik į žodžius, bet ir į formą.
