Žodis kreacionizmas yra žodis, suformuotas iš termino „kūrimas“ (žodis, kilęs iš lotynų kalbos „creatio“, kuris reiškia kurti, įtvirtinti), prie to pridedama priesaga „ism“ iš lotynų kalbos „ismus“, reiškiančio doktriną, įsitikinimas. Todėl kreacionizmas yra terminas, vartojamas filosofijos ir teologijos srityje, siekiant apibrėžti visus tuos įsitikinimus, įkvėptus religijos, kur teigiama, kad visos gyvos būtybės ir visata buvo sukurtos įsikišimo dėka. dieviškas. Ši teorija yra visiškai priešinga evoliucijos teorijai, nes Dievas yra visa ko kūrėjas, todėl ji nepripažįsta, kad individai ir kitos rūšys išsivystė dėl natūralių priežasčių, tokių kaip mutacijos, natūrali atranka, sprogimai ir kt.
Pagrindiniai kreacionizmo principai yra šie: Dievas yra visa ko kūrėjas. Viską, kas egzistuoja, palaiko Jis. Žmogus sukurtas pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Tarp gyvų būtybių nėra jokio genetinio ryšio.
Klasikiniai kreacionistai atmeta biologinės evoliucijos teoriją ir daugiausia tai, kas susiję su žmogaus evoliucija, be visko, kas bando moksliniu būdu paaiškinti gyvybės kilmę. Štai kodėl jis nepritaria visiems moksliniams įrodymams, susijusiems su geologinėmis liekanomis, fosilijomis ir kt.
Šiuolaikinis kreacionizmas yra linkęs atitikti klasiką, nes skiriasi tuo, kad jis įsitraukė į kalbą ir mokslinį turinį, kuris skatina išbandyti visus jo teiginius.
Kita vertus, žodis kreacionizmas yra susietas su literatūra, apibrėždamas save šia prasme, kaip Lotynų Amerikos meninis judėjimas, prisiėmęs XX a. Pirmojo trečiojo laikotarpio literatūros raidą. Jo svarbiausias išraiška įvyko lyrinės poezijos, jos garsiausių eksponentė yra Vicente Huidobro 1916. Tai literatūrinis judėjimas palaiko būtinybę kurti nereikia imituoti arba apibūdinti tai, kas jau buvo sumanytas, jo pasiūlymas buvo sukurti eilėraštį, tos pačios kaip gamta kuria medį.
Rašant modernią ir drąsią kreacionizmo poeziją, svarbu nepamiršti šių dalykų: vengti anekdotų ir aprašymų, pabrėžti vaizdinius efektus. Tai suteikia autoriui galią priminti Dievą.
