Egocentriškumas susideda iš perdėto savo asmenybės išaukštinimo, kol jis laikomas dėmesio centru ir bendros veiklos centru. Egocentriškame žmoguje vaizduotė ir mintys yra taip nuolat užimtos savimi ir savo interesais, kad negali atsidurti kito žmogaus vietoje ir kito „aš“ požiūriu apmąstyti matricą ar aspektą, kuris dalykai ir įvykiai turi įvykti.
Paprasčiau tariant, egocentrikas savo asmenybę iškelia į kiekvieno dėmesio centrą, o tada viskas, kas jam nutinka ir kas jam patinka ir reikalinga, visada bus aukščiau kitų žmonių poreikių. Egocentrikui neįmanoma, kad yra kita jo siūloma alternatyva, nes viskas, ką jis sako ir galvoja, bus vienintelis dalykas, kurį galima įvertinti.
Terminas egocentriškas kilęs iš lotynų kalbos, tai yra ego ir centro jungtis, reiškianti visko centrą arba centrą, ir išryškina žmogaus polinkį kreiptis į save, todėl „aš“ yra visatos centras.
Kai kurie egocentriškumo sinonimai yra šie: egoistiški, narciziški, arogantiški ir egoistiški. Egocentriškumas yra priešingas altruizmui. Tai yra izoliacijos forma, taigi ir forma, vedanti į nelaimę, nes į save orientuoti žmonės yra tokie susitelkę į save ir mano, kad yra tokie pranašesni, kad galiausiai neturi draugų.
Apskritai egocentrikas visuomenėje nėra gerai matomas, juo labiau, dauguma žmonių jį dažnai atmeta būtent dėl to, kad trūksta dėmesio kitiems ir dėl per didelio savęs vertinimo bei visko, kas su juo susiję.
Psichologai pabrėžia, kad susitelkimas į save susideda iš tikėjimo, kad savo nuomonė ir interesai yra svarbesni už kitų mintis. Tai, ko siekia egocentrikas, pagal jo požiūrį yra vienintelis vertingas dalykas.
Šveicarijos eksperimentinis psichologas Jeanas Piagetas (1896–1980) teigė, kad visi vaikai yra egocentriški, nes jų protiniai sugebėjimai neleidžia suprasti, kad kiti žmonės gali turėti kitokius kriterijus ir įsitikinimus nei savo. Tačiau kiti specialistai sumažina savo studijas.
