Mes kalbame apie dvasią su ne kūniška būties dalimi, ji yra abstrakti, tai yra žmogaus kūno dalis, kuri jaučia ir galvoja, tai yra, kur yra emocijos ir jausmai, taip pat žmogaus intelektualumas. Tai taip pat laikoma žmogaus mirties spektru, tai jo gyvybinė ir pirminė esmė, vadinama žmogaus siela, kuri atsitiktinai priklauso antgamtinei laisvos valios būtybei.
Sakoma, kad iš dvasios kyla stiprybė, drąsa ir drąsa veikti, kur nėra ribų ar vietos baimei ir kad ji įgyvendina drąsiųjų valią įveikti sunkumus. Tai yra tam tikro tikėjimo ar tikėjimo antspaudas tam tikros institucijos šūkyje, kuris pripažįsta tai kaip jo tapatumą, gilus kredito jausmas, suteikiamas tam, ką jis verčia jaustis, pavyzdžiui, kai kurių vertybių vertinimą ir vertą kurie jiems atstovauja; jų pagarba ir reputacija prieš juos ar ką nors prieš jų darbą, pavyzdžiui, bendruomenės, kuri savo apraiškose bendros visuomenės atžvilgiu apibūdina juos kaip reprezentatyviausią jų esmę. Žmonių požiūris taip pat vadinamas aprašomuoju; kaip prieštaringa dvasia kuri niekuo nesutinka arba sukyla prieš įsakymą ar taisyklę, elgdamasi priešingai.
Tai žodis, kilęs iš lotyniško spirito, kuris reiškia kvėpavimą, oras, kuris yra žodžio smūgis ar kvėpavimas vedinys, priklausantis etimologiškai kalbančiai žodžio iškvėpimo šeimai. Šventoji Dvasia krikščionybėje yra trečiasis vienodos svarbos dvasinis asmuo Trejybėje, laikydamas ją pagrindine Dievo Tėvo, Sūnaus Jėzaus ir Šventosios Dvasios dalimi. Dvasios prigimtis yra viena iš pagrindinių dimensijų, koduojančių ir sisteminančių informaciją. Psichologinė dimensija, kuri yra racionalus intelektas, sąveikaujantis su emociniu intelektu, tampa sąmoningu protu ir metafizikos dimensija, pasiekiančia sistemos integraciją ir priėmimą kaip atsaką į Būtį, ir kaip ji sąlygojama ir suteikiama samprata prieš pasaulį ar save.
