Speleologija yra mokslinė specialybė, atsakinga už požeminių urvų ir ertmių tyrimą, taip analizuojant jų morfologiją, florą ir fauną, taip pat bet kokias kitas priešistorinių būtybių jose išlikimo indikacijas. Šios disciplinos įkūrėjas buvo gamtos mokslais besidomintis prancūzų teisininkas Edouardas Alfredas Martelis, kuris mokslo tikslais propagavo pirmąsias ekspedicijas ir iki 1895 metų įkūrė Prancūzijos speleologinę draugiją.
Speleologija yra mokslas, bendradarbiaujantis su geologija, hidrologija, zoologija, antropologija, archeologija ir paleontologija; todėl tai yra labai išsami disciplina.
Apskritai gali būti diferencijuojamos įvairios urvų klasės, kurios priklausys nuo to, kokio tipo ertmę ketinama tirti:
- Karstinė speleologija: tai yra atsakinga už urvų, esančių didžiuliame kalne, labai šaltą, nuolatinių upelių ir požeminio vandens, tyrimą. Šio tipo urvuose žvalgymas yra šiek tiek sudėtingas dėl žemos šių vandens srovių temperatūros.
- Vulkaniniai speleo: studijuoti ugnikalnių urvus, tai yra tie, kurie buvo suformuoti natūraliai per tam išsiveržimo vulkanas, nes į lavos veiksmų, kad sklinda per jį. Tokio tipo urvai paprastai susidaro per trumpą laiką. Sunkumus, kurie gali kilti tiriant šiuos urvus, kelia šiek tiek siauros erdvės ir temperatūra, kuri daugeliu atvejų yra labai karšta.
- Espeleobuceo: yra variantas Speleologija, būdingas tuo metu jo dideliu sunkumų natūra ištirti, nes šiuo atveju tyrimas turi būti atliktas povandeninių urvų. Žmonės, atsakingi už šį tyrimą, yra urvų narai, kurie turi būti abiejų specialybių (tiek nardymo, tiek urvų) profesionalai. Svarbu paminėti, kad dėl nepalankios aplinkos, kurią kelia šios erdvės, nardymas olose laikomas viena didžiausios rizikos veiklų pasaulyje.
Tiek daug, kad net ir tada, kai ekspertai imsis visų įmanomų atsargumo priemonių, klaidos, kurios gali pasirodyti, galų gale paveiktų tyrinėtojų gyvenimą.
