Sterilumas yra išraiška, naudojama mediciniškai kalbėti apie nevaisingumą moterims ir jų nesugebėjimas išlaikyti nėštumą iki termino ir kad turėti kūdikį gyvas. Nesugebėjimą daugintis gali sukelti sutrikusios poros lytinių organų veikimas arba nepilnos lytinės ląstelės. Nevaisingumas nurodo nesugebėjimą pastoti, manoma, kad žmogus turi nevaisingumo ar sterilumo problemų, nes jis negalėjo turėti vaiko po lytinių santykių be jokios apsaugos nuo prezervatyvų, kontraceptinių tablečių, be kita ko, turėdamas tikslą pastoti.
Taigi mes suprantame kaip reprodukciškumą, kiekvienos gyvos būtybės gebėjimą daugintis ir nevaisingumą, priešingai, ji neturi šio sugebėjimo gimdyti vaikus. Pora yra diagnozuotas sterilus, jei po laikotarpis maždaug dvejus metus turintys intymius santykius be apsaugos ir be pateisinančios priežasties, pavyzdžiui, karantino ar žindymo, jie negauna sėkmingą nėštumą.
Yra dviejų rūšių nevaisingumas, kai daugiau nei metus bandoma susirasti nėštumu: pagrindinis nevaisingumas yra tada, kai pora apskritai negalėjo pasiekti natūralaus nėštumo, o antrinis nevaisingumas yra tas, kad susilaukus pirmojo vaiko, po metų ar daugiau paieškų nepavyksta gauti kito nėštumo.
Žmogaus sterilumą gali sukelti keli elementai:
Pretestikuliacija: hormonų LH ir FSH pokyčiai, kurie stimuliuoja sėklides.
Sėklidė: sėklidžių pažeidimas, kurį sukelia genetinės, įgimtos ar gimimo problemos.
Poststicular: būklė, kurią sukelia gerybiniai navikai ar vėžys, veikiantis spermą.
Tuboperitonealinis: transformacijos vamzdeliuose arba kiaušidžių kanalo srityje.
Dėl porų su šia problema, yra dirbtiniai metodai ar procedūros, kurios gali leisti jums pastoti, pavyzdžiui, dirbtinį apvaisinimą, kuri apima nustatančio spermos tiesiai į moters gimdą.
Mes taip pat turime intrafallopinį lytinių ląstelių perdavimą, tai yra procedūra, kai paimami keli neapvaisinti kiaušinėliai, o tada laparoskopijos būdu implantuojami tiesiai į spermą.
