Eklogė yra iš lyrikos žanrą, poetinis sutelktas į temą apie meilę, kuriai būdingas pateikiamos dialogo forma, kaip gabalas iš teatro, tačiau vieną aktą. Šios literatūrinės kompozicijos interpretatoriai pagal tradiciją buvo piemenys, pasakojantys apie savo meilę ir gyvenimą šalyje.
Ekloge pasakojamos istorijos yra trumpos, todėl nereikia keisti kostiumų ar nustatymų (kaip tradicinėse pjesėse). Kontekstas, kuriame jis vyksta, yra rojaus išvaizdos laukas ir kur muzika vaidina svarbų vaidmenį nustatant kiekvieno dialogo gaires ir laiką.
Tiesa, kad dienoraščiai dažniausiai išreiškiami dialogo forma, tačiau jie taip pat gali būti pateikiami kaip pastoracinis monologas.
Eklogai atsirado iš lV amžiaus prieš mūsų erą, tačiau to meto eklogai neprimena tų, kurie yra žinomi dabar, taip yra dėl to, kad laikui bėgant jie buvo modifikuojami ir atnaujinami. Vieni iš pirmųjų buvo tie, kurie buvo sukurti Romos imperijos laikais, vienas iš jų buvo Teokrito „idilė“, aistringa poemai ir kultūrai; visi šio autoriaus eilėraščiai visada turėjo ganytojišką charakterį.
Iš šio puikaus rašytojo, garsėjančio pirmenybe pastoracinėms dainoms, kyla Virgilio, kuris visada jautė susižavėjimą tokiais Aleksandrijos poetais kaip Teokritas. Dėl to Virgilio ėmė kurti savo bukolinius, vadinamus eklogais, į kuriuos pridėjo autobiografinių elementų, iš kiekvieno pastoriaus gaudamas įsivaizduojamą personažą, slepiantį tikrąjį personažą.
Kastilijos literatūroje šio žanro atstovai buvo: Lucas Fernándezas, Garcilaso de la Vega, Juanas de la Enzina. Tačiau labiausiai išsiskyrė Garcilaso de la Vega, nes jo eklogai pateikė puikų šio žanro pavyzdį nepamirštamose eilutėse.
Čia yra Garcilaso de la Vega darbo pavyzdys:
