Tai dvasinių, patirtinių ir eksperimentinių žinių reiškinys, kurį supranta gnostikai (primityvios krikščioniškos gnosticizmo sektos). Gnostikams gnosis yra mokymas, leidžiantis žmogui gauti realios informacijos apie save ir apie jį supantį pasaulį.
Iš esmės tai yra praktika, kuri pati neturi sudėtingų teorijų ar požiūrių ir yra pagrįsta tiesiogine patirtimi. Jos principai verčia mus moksliškai ir patys patikrinti gautas pamokas, paliekant dogmas ir įsitikinimus, o tai nėra mokslinės ar racionalios žinios.
Bet tai nėra pagrindinės ar reguliarios žinios apie nieką, t. Y. Mokslinės ar racionalios, bet tradiciškai gnosis reiškia tam tikrą dvasinį ir intuityvų žinių apie tokias temas kaip Dievybė, Dievas, be kita ko, ir kad jis tinkamu momentu žinojo, kas yra ieškomiausi gnostikų, kuriuos buvo galima pasiekti, kaip buvo vadinami gnosticizmo pasekėjai.
Gnosis kaip gyvenimo būdas, kaip mistinė filosofija remiasi racionalia ir moksline visatos samprata. Gnosticizmas pasirodo krizės, socialinių ir dvasinių sutrikimų metu kaip svarbi ideologinė srovė, kad žmogus galėtų pasiekti fizinę, psichinę, socialinę ir dvasinę transformaciją, leidžiančią jam pažinti save, pažinti savo trūkumus ir klaidas, kurios veda per anksti iki senatvės, iki kapo, suirimo.
Šios išminties galima rasti Mitros, Eleušio, Hermetikos, Dioniso, Hekatės, Didžiosios Motinos, Serapio, Kibelės, Izidės slėpiniuose, taip pat Orfizmo ir Pitagoreanizmo, Egipto ir Tibeto knygose… Kai žmogus pradeda atidžiai stebėti save, iš tokio kampo, kad jis yra ne VIENAS, o daug, jis akivaizdžiai pradėjo rimtai dirbti su savo vidine prigimtimi.
Gnosticizmui tai, kad Kristus paaukojo save dėl žmonių, nekelia pavojaus jų išganymui, tačiau žmonės patys savaime pasiekia dieviškąją gnozę savo priemonėmis, kurios pagaliau pasiekia savo išganymą ir yra šalia Dievo. Tik per gnozę bus pasiektas dvasios apšvietimas, vedantis į išganymą.
Neabejotinai tai yra srovė, kuri, be krikščioniškos įtakos, gavo indėlį ir iš platoniškos filosofijos, ir iš Rytų filosofijos.
