Gravitacija suvaidino svarbų vaidmenį pertvarkant visatos, ačiū jai tai įmanoma vienetų klausimu susivienyti suformuoti planetų, žvaigždžių ir palydovai, formavimo didžiulis besisukantis galaktikas ir leidžia planetų orbitos aplink žvaigždžių.
Pagal Alberto Einšteino požiūrį, 1915 m. Gravitacija buvo iliuzija, o ne traukos jėga. „Gravitacija yra geometrijos poveikis. Žemė iškreipia mūsų konteksto erdvėlaikį taip, kad pati erdvė stumia mus žemės link “. Šis sunkumo suvokimas priklauso Einšteino bendrosios reliatyvumo teorijai. Tačiau klasikinis gravitacijos apibrėžimas yra tas, kurį suformulavo Isaacas Newtonas, kuriame teigiama, kad „du masės kūnai, kad ir kokie jie būtų, pritraukia vienas kitą jėga“
Sunkumas yra labai svarbus elementas atliekant astronominius stebėjimus, nes šia prasme su kiekviena stebima žvaigžde visada bus susijusi jėga. Visa planetų kelionė visatoje yra susijusi su šiuo reiškiniu, todėl tai yra reikšmingas gamtos aspektas.
Nuo taško atsižvelgiant į klasikinės mechanikos, gravitacija yra jėga, kuri priklauso nuo nagrinėjamo objekto masės. Tokiu būdu, kuo didesnė dangaus kūno masė, tuo didesnį potraukį jis sukels aplinkoje esančių objektų atžvilgiu. Tačiau dėl šios klasikinės mechanikos interpretacijos, kurioje gravitacija laikoma jėga, reliatyvumo teorija kėlė abejonių.
Labai svarbu pabrėžti, kad visa materija turi gravitaciją, tik tai, kad ji yra nepaprastai svarbi pojūčiais milžiniško dydžio kūnuose, pavyzdžiui, planetose.
Gravitacijos ypatybės yra šios: ji gali paveikti objektų svorį skirtingose planetose, tai reiškia, kad kiekvienas visatos objektas (įskaitant planetas) turi gravitaciją. Gravitacinė jėga kiekvienoje planetoje yra skirtinga, tai priklausys nuo jos masės.
Tai veikia mėnulį, nes tam įtakos turės Žemės planetos traukos jėga. Yra dvi jėgos, kurios įsikiša, kad žemė besisuktų ir mėnulis liktų orbitoje: išcentrinės ir išcentrinės jėgos; Šios dvi jėgos leidžia Mėnuliui būti arti, neprisiartinant prie žemės.
