Tai maksimalaus žmogaus proto atsipalaidavimo būsena natūralioje būsenoje. Todėl hipnotizuotojas per konkrečias indikacijas atneša žmogų į tą savijautos būseną. Hipnozė gali būti naudojama terapijoje, kad pacientas galėtų giliau susisiekti su savo vidiniu pasauliu ir aiškiau bei nuoširdžiau atsakyti į klausimus.
Asmuo, atlikdamas hipnozė turi galią nukreipti žmones per konkrečias gaires link atsipalaidavimo būseną.
Paprastai žmonės siekia šio tipo terapijos nuo streso ir nerimo, ji taip pat gali būti naudojama kaip metodas rūkyti, tai taip pat gali būti priemonė, padedanti gydyti fobiją. Žvelgiant iš kito požiūrio taško, hipnoterapiją taip pat galima įveikti kai kurioms kliūtims, tokioms kaip asmeninis nesaugumas ir drovumas.
Beveik visose kultūrose ir skirtingu metu transas buvo naudojamas kaip regėjimo priemonė gydymui. Kai kuriais ritualais į transą patenka gydytojas ar kunigas, o kituose tai daro pacientas.
Šiandien hipnotizuojantis transas vis dar skatinamas kaip būdas pasiekti tą „kitą protą“, kuris slepiasi už sąmonės, pasąmonės, kad gautų iš jo informacijos ir pertvarkytų senus įsitikinimus, įpročius ar prisirišimus.
2001 m. Didžiosios Britanijos psichologų draugijos Profesinių reikalų komitetas užsakė hipnozės ir jos taikymo tyrimus. Tam buvo suformuota darbo komisija, kurios galutinė ataskaita „Hipnozės pobūdis“ yra Britanijos psichologų draugijos svetainėje, yra laisvai prieinama ir turi aiškų leidimą daugintis. Šioje ataskaitoje teigiama, kad: Hipnozė yra tinkamas dalykas moksliniams tyrimams ir tyrimams, be to, tai yra įrodyta terapinė priemonė.
Galima patvirtinti, kad Vakaruose pirmasis hipnozę, kurią šiandien žinome, naudojo Austrijos gydytojas Franzas Antonas Mesmeris, norintis ištirti magnetizmo poveikį planetoms ir gyvoms būtybėms. 1773 m. Jis sugebėjo išgydyti Vienoje priepuolių kamuojamą pacientę ir ant pilvo uždėjo magnetus, kurie suteikė jai žinomumo. Tada jis keliavo į Paryžių, šiuolaikinio pasaulio centrą, ir ten toliau tyrė magnetų poveikį.
