Nedėkingumas yra abejingumo ir paniekos forma. Toks perdėtas egocentriškumas, kad priverčia pamiršti tuos, kurie mums davė naudos, kurie buvo su mumis, kurie mums padėjo. Nedėkingumas nepripažįsta kitų nuopelnų ar gautų malonių, priešingai, juos ignoruoja. Nedėkingumas yra savanaudiškumo forma.
Nėra vieno nedėkingumo šaltinio. Tai gali atsirasti dėl blogo elgesio, arogancijos požiūrio , apmaudo ar pavydo jausmo. Nepriklausomai nuo jų kilmės, nedėkingas požiūris įžeistam žmogui sukelia tam tikrą nusivylimą ar net emocinę žaizdą.
Dėkingumas gali atsirasti ne tik tarp asmenų, tarp tėvų ir vaikų, brolių, seserų, dėdžių ir sūnėnų ar draugų, be to, daugeliu atvejų jis gali atsirasti ir iš visuomenės ar pačios valstybės, nes kai jie negauna deramų pensijų, tie, kurie prisidėjo prie sistemos per daugelį padoraus darbo metų ir yra pasmerkti pragyventi iš apgailėtinų sumų pensijos srityje; arba kai piliečiai siunčiami kovoti dėl šalies ir tada nėra pripažįstami, kaip tai atsitiko Argentinoje su Folklendo karą išgyvenusiaisiais.
Nedėkingas žmogus gali būti net su artimiausiais giminaičiais ir draugais, tokiu atveju jam trūksta pakankamai empatijos, kad galėtų atsidurti kito vietoje. Nedėkingumas taip pat pasireiškia emociniame dialoge, kuriame nėra pagrindinių terminų, tokių kaip ačiū, atsiprašau ir prašau.
Nedėkingas žmogus nuvilia kitą, nes savo požiūriu jis kažkada pažeidžia gerus ketinimus tų, kurie pasiūlė jo pagalbą. Kaip meilė yra jausmas, už kurį galima atsilyginti ar ne, tokiu pačiu būdu ir dėkingumas yra jausmas, kuris gali atsirasti abipusiai tarp dviejų žmonių. Tai yra, pavyzdžiui, kai du draugai, kurie gerai jaučiasi kartu, yra dėkingi, kad galėjo pasakyti vienas kitam. Tačiau nedėkingumas rodo korespondencijos stoką šioje nuotaikoje.
Ačiū, yra veiksmažodis, kuris kartais pamirštamas. Kartu su pagarba, solidarumas, bendradarbiavimas, dėkingumas yra dorybė, o pagarba, pagalba, bendradarbiavimas ir dėkingumas yra veiksmažodžiai, kuriuos reikia kasdien susieti.
