Pyktis yra būsena, kai žmogus pyktį patiria smurtiniu būdu. Lygiai taip pat kalbama apie tuos susierzinimus, kurie yra labai proporcingi ir kurie dažnai pasireiškia smurtu. Platesne prasme pyktis gali nurodyti būseną, kurioje individas yra linkęs išgyventi pykčio epizodus. Pyktis ar įniršis yra emocija, nusakoma dirglumu ir susierzinimu dėl jį sukeliančio objekto ar asmens; fiziškai tai daro įtaką tokiems aspektams kaip širdies ritmas, kraujospūdis ir padidėjęs adrenalinas bei norepinefrinas.
Šis terminas kilęs iš lotyniškos „iracundia“, todėl šiandien jis buvo naudojamas tiems patiems tikslams. Nurodytas pyktis pagal numatytuosius nustatymus yra pykčio būsena arba ta, kuri linkusi į pyktį. Paprastai šis požiūris laikomas neigiamu asmenybės makiažo ženklu. Tai, kai represuojama kaip intensyvi emocija, tampa jausmu, vyraujančiu elgesyje, pažintiniu ir fiziologiniu požiūriu, turint gynybos mechanizmą nuo to, kas gali atrodyti grėsminga iš išorinio pasaulio.
Anksčiau pyktis buvo laikomas vienu pagrindinių ir pirmapradžių žmogaus jausmų. Žmonėms buvo rekomenduojama kontroliuoti pykčio protrūkius, kad gyventi su savo artimaisiais ir artimais subjektais būtų daug lengviau. Tačiau yra žinoma, kad nuslopintas pyktis gali neigiamai paveikti asmens asmenybę ir elgesį, todėl pageidaujamas gydymas yra jo išleidimas vykdant veiklą, kuriai reikia grubumo.
