Faradėjaus įstatymas arba dar vadinamas elektromagnetinės indukcijos dėsniu, yra postulatas, pagrįstas britų fiziko Michaelo Faraday'o eksperimentais, kuris 1831 m. Teigė, kad uždaroje grandinėje besivystanti įtampa yra atvirai proporcinga greičiui su tai yra modifikuota laike, magnetinė cirkuliacija, prasiskverbianti į visus paviršiaus tipus, grandinė yra briauna.
Faradėjaus dėsnis yra esminė koreliacija, kuri buvo sukurta remiantis Maksvelo lygtimis. Ją galima naudoti kaip santrauką būdų, kaip įtampa gali kilti, keičiantis magnetinei aplinkai. Sukelta įtampa ritėje prilygsta magnetinio srauto pokyčio greičio, padvigubinto ritės apsisukimų skaičiumi, neigiamam, kuris sukelia krūvio sąveiką su magnetiniu lauku.
Reikėtų pažymėti, kad svarbiausias eksperimentas, paskatinęs Faraday sukurti savo įstatymą, buvo itin paprastas. Faradėjus naudojo kartoninį cilindrą, su kuriuo apvyniota viela suko ritę. Aš susukau voltmetrą per ritę ir užfiksavau sukeltą įtampą, kai magnetas praleido ritę.
Šis eksperimentas padėjo jam padaryti šias išvadas:
- Nors magnetas buvo poilsio arba netoli ritės: ne įtampa pajuto.
- Kai magnetas pateko į ritę: buvo mažas įtampos registras, kuris pasiekė labai didelę reikšmę, kai magnetas buvo labai arti ritės centro.
- Magnetui einant per ritės centrą: pastebėtas staigus įtampos ženklo pasikeitimas.
- Kai magnetas pradėjo išeiti iš ritės: priešinga magneto, judančio ritės link, kryptimi pastebėta priešinė įtampa.
Visi šie pastebėjimai labai atitinka tai, kas pasakyta Faradėjaus įstatyme. Net tada, kai magnetas yra ramybės būsenoje, jis gali sukurti didžiulį magnetinį lauką, nesukeldamas įtampos, nes srautas per ritę nesikeičia. Kai magnetas priartėja prie ritės, srautas staiga didėja, kol magnetas yra jo viduje. Kai jis praeina, magnetinis srautas pradeda mažėti. Vėliau sukelta įtampa yra pakeista.
