Neurono terminas kilęs iš graikų kalbos žodžio neyron (nervas); tai nervų sistemos ląstelė, kuri specializuojasi gaudyti aplinkos dirgiklius ir perduoti bei perduoti nervinius impulsus (elektrinius pranešimus). Neuronas laikomas pagrindiniu nervų sistemos funkciniu ir struktūriniu nervų vienetu. Neuronas nesidalija ir nesidaugina. Jų skaičius išlieka fiksuotas nuo pat gimimo, o nuo tam tikro amžiaus didelė dalis jų prarandama. Neuronų dydis ir forma yra labai įvairūs, tačiau visi jie atlieka savo funkciją atlikti nervinius impulsus. Neuroną sudaro ląstelės kūnas arba soma, yra plačiausia jo dalis ir jame yra citoplazmos apsuptas branduolys. Taip pat yra pratęsimų arba skaidulų, vadinamų dendritais ir aksonais. Pirmieji yra trumpos ir daugybė šakų, kurios veda impulsą į ląstelės kūną; o antroji yra ilga šaka, perduodanti minėtą impulsą iš ląstelės kūno į šalia esantį neuroną.
Ryšys tarp dviejų neuronų vadinamas sinapsė . Tai atsiranda tarp aksono terminalo mygtuko ir kito neurono pradinių dendritų. Kaip žinoma, jo pagrindinė funkcija yra perduoti pranešimus nerviniais impulsais per procesą, kuris gali būti elektrinis (kai impulsas keliauja palei nervų pluoštą) ir cheminis (kai signalas perduodamas) iš vieno neurono į kitą), abu tipai apima tam tikras medžiagas, vadinamas neuromediatoriais.
Kai neuronas bus sužadintas ir atliks nervinį impulsą, jis nebus vėl projektuojamas, tik po tam tikro laiko, kuris bus nurodytas kaip absoliutusis atsparus laikotarpis , po kurio prasideda santykinis atsparus laikotarpis , kai neuronui reikia didesnio sužadinimo nei įprastas impulsui iškrauti.
Pagal savo funkciją neuronas skirstomas į tris tipus: a) jutimo organuose yra jautrus arba aferentinis, kuris fiksuoja dirgiklius ir vykdo impulsus į smegenis ar nugaros smegenis; b) variklis ar eferentas, atsakingas už smegenų ar nugaros smegenų atsako į raumenis ar liaukas perdavimą; c) asociacinis arba interneuronas, jungiantis jutiminius ir motorinius neuronus, yra nugaros smegenyse ir smegenyse.
