Žodis nekrologas naudojamas mirusiųjų registracijai žymėti ir yra kilęs iš lotyniško žodžio „obitus“, kuris reiškia „mirusįjį“, iš kurio „obituarius“ buvo kilęs „giminių atžvilgiu“ prasme.
Mirusiųjų sąrašo sudarymas yra įprastas skelbimas dienraštyje, kuriuo informuojama apie mirusiojo vietos bendruomenę tą dieną ar dieną prieš tai, kad mirusiojo ir (arba) jo šeimos pažįstami galėtų išsiųsti užuojautą ar palydėti mirusįjį link vieta, kur jis ilsėsis amžinai. Mirties metinės ir mišios bei kitos pagerbimo dienos taip pat skelbiamos laikraščiuose, kurie yra skirti atminimui tų, kurių nebėra tarp gyvųjų. Paprastai yra specialus skyrius, vadinamas nekrologais, nekrologais ar laidotuvių pranešimais.
Prie informacijos taip pat gali būti pridedama apžvalga, kas tas asmuo buvo per savo gyvenimą, ką jis veikė, kokią šeimą sukūrė ir kuo išsiskyrė, kad galėtų jį kažkaip prisiminti ir jo nuopelnus, pažymėdamas, kad jis praėjo Žemiškas gyvenimas. Tai vadinama nekrologu griežtąja prasme.
Nekrologai taip pat atliekami administraciniais tikslais, kad būtų surašyti mirusieji tiek parapijose (parapijos knygose), tiek valstybinėse agentūrose, kad būtų galima kontroliuoti tikinčiuosius, kurie nebedalyvaus pirmojoje byloje; ir tų, kurie nefiksuoja rinkimų renginių ir juose nedalyvauja, be kitų renginių, kurie daro viešąjį gyvenimą.
Šiuo metu socialiniai tinklai, ypač „Twitter“, tapo idealia erdve, kurioje bet kuris „Twitter“ vartotojas paprastai skelbia garsaus žmogaus mirtį ir, žinoma, operatyvumą ir sklaidą, kurią šiandien rodo šie tinklai, fantastiškas būdas jie priverčia jį pasiekti net oficialią žiniasklaidą, kuri jos neperžiūri ir neskelbia.
Mišių šventėse įprasta, kad kunigas tam tikru momentu mini tuos, kurie neseniai mirė ir, žinoma, priklausė tai bažnytinei bendruomenei, kurie aktyviai dalyvavo ar kurie buvo šeimos nariai. Religingi prašo likusios sielos ir artimųjų, kad jie galėtų išgyventi iš skausmo ir jaustis labiau lydimi.
