Pantomimika yra dramos meno specialybė, naudojama mimikos (bendravimo gestais) kalba. Per pantomimines istorijas galima pasakoti nenaudojant dialogo ar žodžių, ty pasakojimas remiasi išraiškomis ar kūno judesiais. Menininkas, kuris gestais išreiškia savo jausmus ir idėjas, vadinamas mimika.
Naudodamas pantomimiką, mimas pasakoja istorijas gestais ir judesiais, jų atlikimas paprastai yra solo, o kūnas yra terpė, kuria jie naudojasi bendraujant. Pantomimika atsirado senovės Graikijoje, kur atlikėjai, norėdami atlikti vaidmenį, naudojo kaukes su skirtingomis emocinėmis išraiškomis, visa tai lydėjo muzika.
Laikui bėgant, ši vaizdinga disciplina vystėsi įvairiai: komedijos ar dramos pavidalu, orientuota į akrobatiką arba nukreipta į vaikus.
Lygiai taip pat pantomimika dažnai atliekama gatvės teatruose, kur mimas vaidina individualiai, jo kostiumai yra vienas iš svarbiausių elementų. Ji turi būti labai būdinga, nes vizualinis įspūdis, kurį jis sukuria žiūrovui, yra būtinas, nes jei jo nėra, tai nesukelia poveikio. Tai turėtų būti lengvas drabužis, palengvinantis judesių atlikimą, mimikos spintoje klasikinės spalvos yra juoda ir balta. Rankoms paryškinti naudojamos baltos pirštinės. Veidas dažniausiai dažomas baltai.
Tokie menininkai kaip Marcelas Marceau, Charlesas Chaplinas ir Busteris Keatonas parodė didelį talentą pantomimikai.
Elementai, integruojantys bendravimą pantomimoje, yra šie:
Į veido gestai; veidas susideda iš daugelio raumenų, todėl mimika, atlikdama su juo judesius, gali atstovauti įvairius gestus bendrauti.
Kūno laikysena. Mimika, laikydamasi skirtingų pozų, galės išreikšti skirtingas emocijas.
Rankų gestai. Per juos galima lydėti kalbą ir užbaigti bendravimą. Rankoms nereikia garsų, norint išreikšti daugybę sąvokų.
Kartu su pantomima kūnas tampa nepakeičiamu žmogaus raiškos instrumentu, leidžiančiu užmegzti ryšį su kitais ir su aplinka.
