Prosopopėja suprantama kaip veiksmas, kurio sunkumas ar iškilmingumas gali paveikti individo saviraiškos būdą, kai kuriais atvejais išplėsti iki to, kaip jis paprastai elgiasi. Literatūroje tai retorinė figūra, naudojama, kai rašytojas bando priskirti elementus ar įvykius, kurie paprastai būna negyvi, žmogaus morfologinės sudėties ypatumus arba yra to paties elgesio dalis. Platesne prasme, prosopopėja gali būti žymima net istorijose, kur iracionalios būtybės, autoriaus sprendimu, veikti, galvoti ir jaustis racionalia būtybe; tas pats atsitinka, kai mirę žmonės ar gyvūnai turi galimybę bendrauti.
Pagrindinis prosopopėjos tikslas yra parodyti, kad daiktai ir ne žmonės mąsto taip, lyg jie priklausytų žmonių giminei. Tai gali būti tiek mažos subtilios frazės, praturtinančios tekstą, iki ilgų raštų, į kurias pasakojamos žmogaus situacijos, kuriose panardinama negyva būtybė. Lygiai taip pat tai, ką aprašai, gali paversti žmogumi; tokiu būdu skaitytojui daug lengviau suprasti pojūčius, kuriuos objektas sukuria autoriui. Štai kodėl jis laikomas viena iš retorinių grožinės literatūros figūrų, nes tai reiškia situacijas, kurių tiesiog negalima atkurti fizinėje realybėje. Aiškus pavyzdys Apsimetimo yra iki eilėraštis Juan Ramón Jiménez„Vynas, pirmiausia, grynas“, kuriame poezijai suteikiami žmogaus bruožai, ir tai neatskleidžiama, kol nebaigiama rašyti.
