Radioaktyvumas apibrėžiamas kaip pajėgumas, kurį turi kai kurios struktūros, sudarytos iš atomų, ir jei jos savaime suyra, jos sukelia spinduliuotę. Šią savybę 1896 m. Atrado prancūzų kilmės mokslininkas Antoine'as Henri'as Becquerelis, kuris atliko daugybę eksperimentų, susijusių su kalio ir dvigubo urano sulfato liuminescencija. Šiame tyrime jis susidūrė su faktukad uranas tuo metu spontaniškai ir nepaaiškinamai skleidė spinduliuotę, nors vėliau ir po to atradimo pastebėta, kad kiti junginiai ją turi. Šiuo metu naudojant fotografiją galima fotografuoti.
Radioaktyvumą galima skirstyti į du tipus: vieną natūralų, kitą - dirbtinį. Pastarasis įvyksta, kai bombarduojami skirtingi atominiai branduoliai dalelėmis, kuriose yra didelis energijos kiekis, leidžiantis juos transformuoti į skirtingus branduolius, o tai įmanoma dėl dalelėse esančios energijos, kuri reikalinga ir gali prasiskverbti į branduolį, sukeldama nestabilumą. dėl šios priežasties branduolys prasideda radioaktyviu skilimu. Kita vertus, kalbėdami apie natūralų radioaktyvumą, turime omenyje spontaniškai vykstantį procesą, kurio metu branduolys suyra tuo pačiu metu, kai jis išskiria radioaktyvumą ir tampa kitu branduoliu.
Radioaktyvumo ištakos siekia XIX a. Pabaigą. Tai Henris Becquerelis, mokslininkas iš Prancūzijos, kuris netyčia susidūrė su tokia išvada, kai jis atliko tyrimą dėl Pechblende kristalo pateiktos ir rastos liuminescencijos. urano viduje. Po to lenkų kilmės mokslininkė Marie Curie, turinti didelę reikšmę chemikų bendruomenėje, įsitvirtinimo terminą paskelbė pasauliui. Be to, reikia pažymėti, kad Curie kartu su savo vyru atliko įvairius tyrimus atradus Becquerel.
Laikui bėgant jie galų gale atrado junginių seriją, kuri, kaip ir uranas, turėjo radioaktyvumą, šių junginių pavyzdžiai yra polonis ir radis, kurių pirmasis vardas suteiktas mokslininkės Marie Curie garbei pagal jos tautybę.
