Indukcinis samprotavimas taip pat žinomas kaip „iš apačios į viršų“ logika. Tai yra samprotavimų rūšis, orientuota į apibendrintų teiginių, pagrįstų konkrečiais pavyzdžiais ar įvykiais, kūrimą. Kai atliekami tokio tipo samprotavimai, mes remiamės konkrečiais pavyzdžiais, kurie gali būti ir netiesa; tada jie perkeliami į apibendrintas sąvokas.
Galime sakyti, kad indukciniai samprotavimai veikia kaip sudėtingos matematikos instrumentas, nors mes jį naudojame nuo mažens! Kai naudojame indukcinius samprotavimus, mes naudojame savo patirtį ir pastebėjimus, kad padarytume išvadas apie tai, kas bus ateityje. Pirmus kelis kartus, kai buvome vaikai, ką nors numetėme, daiktas nukrito ant žemės. Galų gale mes nusprendėme, kad šis modelis tęsis, nesvarbu, koks buvo objektas: viskas krenta. Indukcinis samprotavimas yra svarbus būdas atrasti naujų dalykų matematikoje.
Moksliniu požiūriu indukciniai samprotavimai susiformavo nuo XVII amžiaus, prisidedant filosofui Francisui Baconui. Šis filosofas manė, kad bendras išvadas galima padaryti lentelėmis, kuriose sistemingai ir tvarkingai renkami duomenys apie tai, kas tiriama.
Sakoma, kad tokia samprotavimo forma pereina nuo konkretaus prie bendro. Taigi tam tikrais atvejais tarp jų pastebimas tam tikras dėsningumas ir ši logika leidžia mums padaryti bendrą išvadą. Kitaip tariant, detaliai stebimi konkretūs faktai ir vėliau siūlomas įstatymas, paaiškinantis šių įvykių reguliarumą.
Indukcija sukuria bendruosius dėsnius, pagrįstus realių įvykių stebėjimu. Todėl tai yra apibendrinimas, kuris gali būti melagingas. Vadinasi, indukcinio metodo išvados ar dėsniai yra tikėtini ir galioja tik tol, kol joks atvejis neprieštarauja apibendrinimui. Induktyvizmas buvo kritikuojamas kaip galiojanti samprotavimo strategija, nes jis turi daug spragų.
Indukcinis ir dedukcinis yra du skirtingi samprotavimo metodai, kurie taip pat plačiai taikomi filosofijoje ir beveik visuose moksliniuose tyrimuose.
Šie metodai yra loginio mąstymo ir analitinių procesų dalis, tačiau svarbu žinoti, kad jie visiškai skiriasi vienas nuo kito ir kad jie naudojami atsižvelgiant į tyrėjo poreikius.
