Natūrali religija yra žinoma kaip serija religinių įsitikinimų, susijusių su gamta ir ja grindžiamais moralinio pobūdžio ritualais bei dėsniais, kuriuos žmonės naudoja kaip įrankius pagerbti tuo pačiu metu kaip ir jie tobulina save. Natūraliajai religijai taip pat būdinga tai, kad natūrali religija naudojama kaip būdas surinkti daugiau žinių apie dvasinę sritį, be to, ji išskiriama, nes ji pabrėžia teises, kurias žmogus turi gindamas savo garbę.
Sakoma, kad natūrali religija yra visuotinė, nes ji apima visas be išimties religijas, be to, kad ji yra teisinga visais laikais ir visoms gyvoms būtybėms be jokio skirtumo. Jis laikomas unikaliu, nes, nors turi skirtingus aspektus, jis išlieka tas pats, priimdamas visas tas būtybes, kurios eina ieškoti ramybės, meilės ir didesnių žinių. Jos pasekėjai priskiria ją humanistei, nes visi žmonės yra gamtos dalis ir priklauso vienai šeimai, todėl jie turi pagarbiai elgtis vieni su kitais.
Natūrali religija ir apreikšta religija skiriasi viena nuo kitos taip, kaip ir teologija bei filosofija, nes, viena vertus, filosofija studijuoja natūralią religiją, o teologija tą patį daro su apreikšta religija, kaip kad ji remiasi pamokomis, kurias Dievas išmokė jo pasekėjams.
Natūrali religija yra priešinga bet kokio tipo teigiamai religijai, yra filosofų, kurie sutinka su mintimi, kad gali būti įvairių būdų užmegzti ryšį su Dievu, viena būtybė per tikėjimą juo, o kita - priežastis. Kalbant apie šią religiją, ji remiasi racionalia savybe daryti išvadą dėl Dievo egzistavimo, tai yra, kad tai yra Dievo supratimas, atsirandantis dėl paties žmogaus galimybių. Neabejotinai racionalios žinios yra labai svarbios, tačiau jos turi ribas, žvelgiant iš šios perspektyvos, natūrali religija turi duomenų rinkinį, kurį galima patikrinti taip pat, kaip tai daro mokslas.
