Religingumas yra savybė žmonėms, kurie laikosi tam tikrų doktrinų ir priima įstatymus, kurie ten pateikiami jų gyvenimo būde; yra elgtis taip, kaip numatyta sakraliuose minėtų įsitikinimų tekstuose. Religingumas taip pat laikomas aplinkybėmis, supančiomis religingo žmogaus aplinką, be to, būdą „išmatuoti“, kiek jie laikosi nuorodų, kurias diktuoja jų religija. Įvairūs tyrimai parodė, kad yra daugybė veiksnių, kurie apskritai sudarytų žmogaus religingumą ir kad jie nebūtinai turi būti susieti su tam tikromis religijomis, tačiau yra orientuoti į tai, ką žmogus jaučia ypač.
Šis žodis kilo iš lotyniško žodžio „religiosĭtas“, kuris gali būti išverstas kaip „religinės kokybės“ arba „skirtas religiniam gyvenimui“. Nuo neatmenamų laikų toks elgesys egzistuoja tiek Rytuose, tiek Vakaruose, tačiau turi skirtingus filosofinius centrus. Demografinių tyrimų tikslas buvo atskleisti, kad asmuo, atsižvelgdamas į tam tikro regiono kultūrinę kilmę, gali priimti religinius įpročius arba, jų nepriimti. Prie to pridedama žmonių religijos svarba pagal šalis; tos doktrinos, kurios yra primestos didesne jėga arba turi didesnės galios lyderius, dažniausiai būna sėkmingiausios ir todėl labiau aktualios piliečiams.
Kaip minėta pirmiau, žmogaus rūšies religingumas turi daugybę komponentų, tai yra pažinimas (žinios), kuris savo ruožtu yra suskirstytas į įprastus stačiatikius ir ypatingus stačiatikius, jausmus ar meilę (su galimybe paveikti dvasią), kuris be elgesio (materialiame ar fiziniame pasaulyje) skirstomas į apčiuopiamą, apčiuopiamą ar materialų ir nematerialų, nematerialų ar idealistinį, tai yra religinis elgesys ir religinis dalyvavimas.
