Romantizmas yra meninis judėjimas, priskirtas XIX amžiaus pirmojoje pusėje. Jis atsirado Vokietijoje ir Didžiojoje Britanijoje ir netrukus išplito už jų sienų. Jų invazija turi būti suformuota istoriniu laikotarpiu, kai totalitarizmas kaip valdžios etapas atsisakė savo hegemoninės formos ir dėl to susitikime kilo naujų iššūkių (ypač tų, kurie įkvėpė Prancūzijos revoliuciją).
Nors XVIII amžiuje vyrauja Apšvietos idealai, įstatymo viršenybė ir labdaros nauda, romantizmo dvasia pasisako už neteisingą ir asmenišką širdį.
Romantizmo idealai buvo atsakingi už tokias darbo sritis kaip tapyba, literatūra, muzika ar filosofija. Tuo pačiu metu šis argumentas turėjo transcendentinį osmosą rutinoje, tradicijose, politikoje ir apskritai istorijos perspėjimo būduose.
Gamta buvo puikus romantikų veikėjas. Tiek, kad grėsmingi ir misantropiniai peizažai perteikia prokreacininkų nuotaikas (Friedricho paveikslas „Vienišas medis“ yra tikslus vokiečių svajonių litografijos pavyzdys).
Kiekvienos tautos unikalios dvasios patvirtinimas yra dar viena šios pusiausvyros ašių (vokiečių filosofas Hegelis gynė tėvynės dvasios efektyvumą, nuogąstavimus, kurie turėjo įsimintiną apsaugą įvairiuose Europos nacionalistiniuose įvykiuose). Neprivaloma stebėti altruistinį planetos nėštumą, kuris pasireiškia nepasitenkinimo jausmu, savęs svaiginimu ir apskritai neatitikimu veiksmingumui.
Interjero bangavimas yra dar viena jam būdinga tema, kurią galima patikslinti Beethoveno (laikomo pirmuoju romantišku muzikantu) „ Džiaugsmo giesme “ arba Bécquero įsipareigojimų eilutėmis. Populiarumas ir folkloras išsiblaško, tai orientacija, kurią galime atspėti brolių Grimų meluose. Kita vertus, kai kurie Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos romantiniai atstovai domėjosi Ispanijos populiariąja kultūra (Andalūzijos tautosaka, banditija ar koridos kovomis).
Jie lažinasi, kad neracionalu triumfuoti dėl griežto XVIII a. Racionalizmo (Coleridge'o poemoje „Senojo jūrininko baladė“ aprašomi jūrininkų, dalyvaujančių grėsminguose įvykiuose, santykiai). Jį naudoja normatyvinė visata, rytinis kosmosas ir viduramžiai. Buhalteris vengia šiuolaikinės kongregacijos ir ieško kitų civilizacijų egzotikos bei kitų laikų blaškymosi. Taip padarė eseistas Walteris Scottas savo viduramžių istorijoje Škotijoje arba tapytojas Delacroix'as, linkęs į argumentus iš Rytų stipendijos.
Emancipacija yra idealas, įkvepiantis fiktyvų universalumą. Šiuos įrodymus iliustruojančių pavyzdžių galima rasti Williamo Tello ekspozicijoje, kurią pasakojo Friedrichas Schilleris, rusų versisto Aleksandro Puškino „Odoje laisvei“ arba garsiajame Delacroix paveiksle „Laisvė, vedanti žmones“.
