Seilėtekis, taip pat žinomas kaip seilėtekis ar padidėjęs seilėtekis, yra sutrikimas, kuris sukelia mūsų kūnas atlieka pernelyg seilių sekrecija, gamybos puikus žodžiu diskomfortą žmonėms. Sialorėją daugiausia sukelia parasimpatinės nervų sistemos gedimas, kuris yra atsakingas už visų mūsų reakcijų, dirgiklių ir nevalingų veiksmų kontrolę, taip pat gamina ir atstato mūsų kūno energiją.
Sialorėja taip pat gali atsirasti dėl infekcijos ar ligos, atsirandančios virškinimo trakte, visiškai atmetant, kad tai yra anomalija, esanti liaukose, gaminanti skystį, kuris palaiko žmogaus burnos ertmę. Paprastai, kai matome, kad žmogus išskiria didelį seilių kiekį, mes sakome, kad jie tvyro, tačiau tai gali būti rimta problema. Sialorėjinis gniuždymas taip pat gali būti išorinio veiksnio, veikiančio žmogaus kūną, narkotikų, infekcijų, apsinuodijimo gyvsidabriu, insekticidų, be kita ko, simptomas.. Pacientams, kuriems diagnozuotos smegenų ligos, tokios kaip kūno paralyžius, Alzheimerio liga, trūksta galimybės kontroliuoti seilių tekėjimą, dėl kurio padidėja seilėtekis.
Seilėtekis gali būti bendras vaikų, nes jie linkę daryti dalykus savo burną dažnai, kuris gali sukelti jiems šiek tiek dantenų ir tos pačios liaukos diskomfortą, tuo pačiu būdu, naujų dantų išvaizda gali automatiškai sukelti pernelyg seilės vaiko burnoje. Šalutinis padidėjusio seilėjimo poveikis, be estetinio ir higieniško, gali pasireikšti dehidracija ir dermatologinėmis problemomis aplink lūpos griovelį , blogu kvapu (halitoze), dantenų dirginimu ir dantų pageltimu.
El tratamiento más aconsejable en estos casos luego de determinada la causa es la ingesta de medicamentos que puedan reducir la salivación, en quirófano se pueden retirar las glándulas que producen la saliva, pero si el trastorno disminuye, representará un problema médico un mayor. Para las personas que se conducen en la vida con sialorrea sin tener una patología mucho mayor, pueden recurrir a la terapia psicológica para disminuir la sensación de que se necesita un exceso de saliva.
