Teodicija yra filosofijos sritis, kurios tikslas yra parodyti Dievo egzistavimo racionalumą, taip pat panašų jo prigimties ir savybių paaiškinimą. Pagal jos etimologiją teodicija reiškia „Dievo išteisinimą“.
Šį terminą sukūrė filosofas ir teologas Gottfriedas Leibnizas, kuris viename iš savo darbų paminėjo šį žodį, šiame rašinyje, kurį jis pavadino „Teodikos esė“, jis bandė paaiškinti, kad blogis egzistuoja ir kad Dievo gerumas yra pateisinamas.
Blogio egzistavimas yra daugiau nei akivaizdus. Tačiau tiems, kurie tiki Dievu, ši tikrovė gali būti kiek problematiška, nes Dievo egzistavimas, atrodo, nesuderinamas su blogio egzistavimu. Tai reiškia, kad blogis visada kėlė kančias ir, jei Dievas yra visiškai geras, jis neturėtų leisti žmonėms kentėti dėl blogio.
Susidūręs su šiuo klausimu, Leibnizas patvirtina taip: kelias, vedantis į blogį, visiškai priklauso nuo žmogaus laisvės. Tai reiškia, kad nors tiesa, kad žmonės buvo Dievo sukurti laisvi, taip pat tiesa, kad gero ar blogo kelio pasirinkimas priklauso nuo jų.
Pagal šią teoriją, kai žmogus neteisingai valdo savo laisvę, dažniausiai jam trukdo blogis. Apibendrinant galima pasakyti, kad Dievas nėra atsakingas už pasaulyje egzistuojantį blogį.
Filosofams Dievo idėja rūpėjo nuo pat filosofijos pradžios. Aristoteliui Dievas yra gyvybiškai svarbi būtybė ir yra pirmoji visko, kas egzistuoja, priežastis. Šventasis Augustinas dieviškąją kūrybą grindžia minčių pasauliu, kurį šiuo atveju sukūrė Dievas, kad susidarytų aplinkybių pasaulis pagal tas nekintamas ir amžinas mintis.
