Žodžio variantas gali turėti skirtingas reikšmes, atsižvelgiant į kontekstą, kuriame jis vartojamas. Variantas gali atspindėti įvairius būdus, kaip kažkas rodoma. Pavyzdžiui: „muzikinė grupė atliko temą su skirtingais muzikiniais variantais, kad prodiuseris galėtų nuspręsti, kuris tinkamiausias ją pristatyti visuomenei“.
Kalbotyros srityje žodžio variantas reiškia specifinę natūralios kalbos formą, kurios ypatybes tam tikra populiacija, susijusi su viena kita, naudoja socialiniai ar geografiniai ryšiai. Todėl kalbinis variantas yra skirtingos tos pačios kalbos formos, atsižvelgiant į kalbėtojo gyvenamąją vietą (šis variantas vadinamas tarme), nuo jų amžiaus ir socialinės grupės, kuriai jie priklauso.
Variantai gali būti siejami su žodžių intonacija, žodynu ir tarimu. Paprastai tai gali būti aiškiau matoma viešai kalbant, nei rašant, tokiu būdu klausant ką nors kalbant, lengva manyti, iš kurio regiono jie kilę. Pavyzdžiui, jei ateis iš šalies ar miesto, jei esate vaikas, suaugęs ar pagyvenęs žmogus ir taip pat savo švietimo lygis.
Kalbiniuose variantuose yra skirtingų tipologijų, kurias galima atskirti pagal geografiją, kalbinę evoliuciją ar sociolingvistinius veiksnius. Kai kurie iš jų yra:
Diatopiniai arba geografiniai variantai: jie pasireiškia tuo, kad ta pačia kalba kalbama skirtingai, dėl atstumo tarp vieno ir kito regiono. Pavyzdžiui: Amerikoje jie sako „degtukai“ objektui, kurį Ispanijoje vadina degtukais. Šios modifikacijos yra tai, kas vadinama tarme. Štai kodėl įprasta, kad ispanų kalba turi du variantus: ispanų kalba Ispanijoje ir ispanų kalba Lotynų Amerikoje.
Diachroniniai variantai: tai siejama su kalbiniais pokyčiais, kai lyginami skirtingų laikotarpių tekstai. Vadinasi, galima atskirti senovės ir šiuolaikinę ispanų kalbas.
Socialiniai variantai: tai susiję su studijų lygiu, socialine klase, profesija ir amžiumi.
Situaciniai variantai: jie susiję su kalbėjimo būdu, pradedant nuo konteksto, kuriame yra kalbėtojas, kalbėjimo būdas vakarėlyje su draugais nėra tas pats, kas susitikime su viršininku.
