Bendrąja prasme eksperimentinė psichologija vadinama ta, kuri stebėjimo ir eksperimentavimo būdu išgauna psichinių procesų ir elgesio dėsnius. Tiek, kiek eksperimentinio metodo naudojimas garantuoja mokslinę praktiką, mokslinė psichologijos dalis tiksliai identifikuojama su eksperimentine psichologija.
Eksperimentinė psichologija iš esmės išsivystė taikant tris metodus: mentalistas Wundto psichologijoje, bihevioristas (kuris psichologiją laikė gamtos mokslo dalimi) ir kognityvinis. Labiausiai aptariamos temos, kuriose ši disciplina yra sėkmingiausia, nurodo kognityvinę psichikos dimensiją (pojūtį, suvokimą, dėmesį, atmintį, mintį, kalbą) ir mokymąsi.
Pavyzdžiui, eksperimentinis mokslas mano, kad sąmonės reiškinius galima tirti eksperimentinio mokslo stiliumi, tai yra, kaip ir bet kurią kitą realybės sritį, jį galima analizuoti atsižvelgiant į priežasties ir pasekmės ryšius, kurie leidžia stebėti nuspėjamą santykį tam tikrais įvykiais, pažymėtais priežastine grandine.
Tai yra, eksperimentinis metodas giriamas už tikslumo ir tikslumo sinonimą, kaip rodo matematinis laukas. Ypač giria tie, kurie racionalumo vertę pakelia į aukščiausią galią. Žvelgiant iš kito požiūrio taško, filosofija rodo, kad yra žmogaus sričių, kurių negalima analizuoti tikslaus požiūriu.
Pavyzdžiui, jausmai yra nenusakomi. Eksperimentinė psichologija, be kitų temų, yra tyrimo objektas: pojūtis ir suvokimas, atmintis kaip žinių forma, mokymosi procesas, žmogaus motyvacija, jausmai ir emocijos, vidinio pasaulio emocija ir socialiniai santykiai. Eksperimentinė psichologija tampa svarbia priemone geriau suprasti žmogų.
Šis metodas prasideda nuo tikrovės stebėjimo gryniausiu moksliniu stiliumi, kuris prasideda nuo faktų, kuriais galima nustatyti hipotezę, analizės. Pagrindinis eksperimentinės psichologijos tikslas yra suprasti žmogaus elgesį. Norėdami pasiekti šį tikslą, eksperimentai atliekami su žmonėmis, bet daugiausia su gyvūnais.
Psichologija taip pat gali būti klasifikuojama pagal naudojamą metodinį terminą, tokiu atveju eksperimentinis mokslas imituoja tikslaus mokslo procesą, kad apibrėžtų žmogaus elgesio modelius. Eksperimentinis mokslas, kaip ir pačiame moksle, naudoja stebėjimą, kad išgautų bendruosius dėsnius, paaiškinančius psichinius procesus ir žmogaus elgesį.
Kuriant pirmąją eksperimentinės psichologijos laboratoriją Leipcige 1876 m., Įprasta nurodyti W. Wundtą kaip šio požiūrio pradininką. Ekspozicija „eksperimentinė psichologija“ taip pat vartojama žymint dalį W. Wundto psichologijos: jis laikė paprastesnes psichines būsenas, tokias kaip suvokimas, jutimas, jausmo ir valios veiksmai, ir jas būtų galima tirti eksperimentiniais metodais, kurie iki tol buvo naudojami tik fiziologijoje; kontroliuojamas savistaba su fiziologiniais įrašais ir eksperimentais, jo manymu, leis sukurti psichologiją, kurią jis vadino eksperimentine ar individualia.
